naujienos garsai užrašai vaizdai įvykiai nuorodos kontaktai en



nemuzika: Skeldos interviu

[ 2012-01-28 ]

Sveikinu prisijungus prie mažytės, bet unikalios Lietuvos (post) industrial / experimental scenos! Kaip ir kodėl iš pasyvaus stebėtojo tapai aktyviu kūrėju?


Jau vaikystėje pajutau gavęs stebėtojo vaidmenį ir jį jaučiu iki šiol. Muziką pradėjau kurti/fiksuoti prieš šešerius metus. Visą laiką gyvenau naujų įrašų nuotaikomis. Nemažai jų išsibarstė draugų tarpe. Todėl sudėtinga būtų pačiam pajausti ribą tarp pasyvaus ir aktyvaus. Ko gero esminis pokytis buvo supratimas, jog svarbu garsą perduoti ne tik keliems draugams, bet ir tiems, kurių nepažįsti. Ir tai privedė prie grįžtamo ryšio. Kai savyje kažką subrandini svarbaus, tai turi virsti materija. Gal kartais mažiau apčiuopiama, bet prieinama. Matyt dėl tos kiek pasikeitusios prieinamumo situacijos man ir užduodamas šis klausimas.


Pasirinkai projektui vietovardės pavadinimą? Sentimentai, istorijos, konceptualizmas, ar kas?

Aš pavogiau šį pavadinimą. Visi sentimentai, istorijos, kurių esama, nėra esminiai šioje situacijoje. Galvoje suskambo vardas, kuriuo patikėjau. Lietuviškas, abstraktus..tarsi skylantis, taigi nuolat besivystantis. Pavogiau mirusio kaimo vardą norėdamas, kad jis taptu apibūdinimu visų dalelių, kurias kaupsiu. Garsinių, vaizdinių, tekstinių; dinamiškų ar ramesnių. Čia jau mažiau svarbu. Kad įgautų naują reikšmę.
Bet juk tikriausiai vienas romantiškiausių dalykų yra važiuoti naktį traukiniu ir mąstyti apie gyvenimus, kurie vyksta už tų geltonų langų tolumoje..


Savo kūrybą įvardini kaip neramią elektroniką, taip? Nerimastis yra pradinė išjudinamoji kūrybinė energija, ar konstanta? O gal ji evoliuciuonuoja į kažkokią kitą emocinę, mentalinę būseną?

Nerimas yra kūrybinio mąstymo pradžia ir man visada atrodė, kad tai būsena, kurioje gali išgirsti.


Santykis tarp muzikos atlikimo technikos ir  dvasios muzikoje. Kokia tavo asmeninė patirtis šiuo klausimu?

Neretai pagaunu save, brendant sniegu miške, plaukiant iki kitos salos ar uždarinėjant gamyklos duris, išgirstantį muziką galvoje. Dažnai suabėjoju ar tai iš tiesų skamba ore, ar tik mano viduje. Ta patirtis matyt yra svarbi. Vėliau seka niuansai, kiek turima technika sugebi atkartoti tokių momentų esmę. Arba nesugebi.


Pastebėjau, jog į projekto visumą integruoji ir poeziją, taip? Kokie tai saitai?

Žodžiai matyt įstrigę į mane tik gimus, nuo tėčio. Visą gyvenimą juos jaučiau. Gan seniai užčiuopiau muziką, kaip galimybę kurti visumą garso, teksto, vaizdo, galbūt ir kino – judančių vaizdų. Matyt dėl noro prisiliesti prie nedalomo kūrinio karts nuo karto ir atsiranda poezija. Nors nesu stiprus šioje srityje.


Vizualioji Skeldų projekto dalis juodai balta, kodėl?

Spalvas suprantu kaip niuansus. Spalvomis lengviau manipuliuoti. Tarsi graudžiomis melodijomis. Nors nesakau, kad nenaudosiu spalvų vėliau. Pradžiai instinktyviai pasirinkta juodai balta dėl noro pabrėžti tai, į ką ir reikėtų kreipti dėmesį, nemaskuojant netiesa. Nesinori spalvinti to, kas neegzistuoja. Man regis būdamas tarp juodos ir baltos turi galimybę surasti savo spalvą. Tai individualu, kiekvienam vis unikaliai. Visgi niekam nekyla klausimas „kokios spalvos?“ matant seną juodai baltą krentančio rudens lapo nuotrauką.
Tačiau klaidingiausia būtų manyti, jog tokiu būdu norėjau pabrėžti savo kūrybos niūrumą, tamsumą, liūdnumą. Niekada nesijaučiau niūriai eidamas tyliomis gatvėmis juodą naktį.


Koks tavo požiūris į dabartinę Lietuvos sceną? Kokie pastebėjimai kūrybinėse tendencijose ir ne tik. Kiek tau svarbu jaustis dalimi viso to?

Mano jaučiamoje Lietuvos scenoje yra apie dešimt žmonių, kurių kūryba žavi ir verčia mąstyti, kad tai svarbus, netgi didelis branduolys, šiame sudėtingo garso gyvavime. Nesinorėtų vertinti konkrečių projektų, jų autorių, konkrečių įrašų ar gyvų pasirodymų. Yra branduolys kūrėjų, kurie neša savo tikrą informaciją. Formos, akimirkos kartais gali meluoti, tačiau jei patiki, vadinasi visam laikui. Man labai svarbu turėti galimybę prisidėti prie to garso nešimo.

 
Pats esi kilęs iš Utenos, ar ne? Kokia dabar situacija ten su muzika, neskaitant senųjų mohikanų Salos? Kaip manai kiek įtakoja kūrybą geografinė padėtis, socialinė terpė ir panašus sąlyginiai dalykai?

Taip, gimiau Utenoje. Tačiau apie dabartinę muzikos situaciją ten negaliu pasakyti visai nieko. Išskyrus tai, ką jau paminėjai – Salą (gal tiksliau - alas).
Gyvendamas Utenoje jaučiausi tarsi ji būtų Lietuvos šiaurė; ty šiaurietiškai. Nemažai metų sunkiausia buvo ištverti žiemos laiką. Matyt todėl, kad tada turėdavau didžiausią progą pabūti su savimi.
Vėliau šis jausmas persikėlė į Vilnių. Dabar jaučiu Lietuvą kaip šiaurietišką kraštą. Todėl keliaudamas link gamtiškai šaltesnių vietų būnų arčiausiai namų.
Visi šie pojūčiau neabejotinai persiduoda ir į muziką.
Tiesa, dabar žiema įgavo labiau teigiamą nuotaiką. Matyt einant metams tik džiaugiesi galimybe suprasti save.


Ar turi Skeldų evoliucijos viziją? Jei taip, kokia ji, jei ne, kodėl – ne?

Tikriausiai atsakiau į didžiąją dalį antrame klausime. Daug žodžių čia nereikia. Tik norisi kurti skeldas.


Kas tau yra speigas kaip gamtos reiškinys ir ar festivalio pasirodyme planuoji šį žinojimą perteikti?

Speigą jaučiu kaip didžiąją tylą. Tylą, brandinančią odą senų uolų, kur sutraška medžių šakos - mūsų šerdis. Tą neramią tylą, kuri suvirpina mūsų akmenis.
Neabejoju jos buvimu festivalyje, nes ji visad greta.

Dėkoju už pokalbį, linkiu kūrybinių pasisekimų, susitiksime jau greitai!


Klausimai – Arma



...........